Kokia yra palanki prekybos pusiausvyra pagal merkantilistinę sistemą

Universitetas XXI amžiuje | Eurozine

Boaventura de Sousa Santos 3 October Esė, paskelbtoje m.

Santykinio pranašumo tarptautinėje prekyboje teorijos autorius. Lyginamųjų pranašumų teorija

Pirmoji krizė kilo dėl to, kad tradicines universiteto funkcijas sunkiai sekėsi suderinti su tomis, kurios jam buvo priskirtos XX a. Viena vertus, Europos universitetai nuo pat viduramžių laikė savo priederme kurti aukštąją kultūrą, ugdyti kritišką mąstymą ir teikti pavyzdingą tiek mokslinį, tiek humanistinį išsilavinimą — visa tai, kas privaloma elitui. Antra vertus, kapitalizmo plėtrai reikėjo kvalifikuotos darbo jėgos, ir tai skatino pereiti prie vidutinių kultūros standartų ir instrumentalios žinijos.

iq option trading app apk

Universiteto nesugebėjimas suderinti tokių prieštaringų funkcijų vertė valstybę, jos ekonomistus ir verslininkus ieškoti alternatyvių būdų tikslui pasiekti. Nustojęs būti vienintele aukštojo mokslo ir tyrimų institucija, universitetas prarado vadovaujamąjį savo vaidmenį, t. Antrąją — teisėtumo — krizę išprovokavo tai, kad universitetas nustojo buvęs institucija, kurios pagrindas yra bendras sutarimas. Turiu galvoje priešpriešą tarp specializuotos žinijos hierarchizavimo, kai ribojamas jos prieinamumas, o kompetencija vertinama pagal kredencialus, ir sudemokratėjusiam universitetui keliamų socialinių, politinių reikalavimų, taip pat būtinybės užtikrinti lygias galimybes darbininkų klasės vaikams.

Trečiąją — institucinę — krizę sukėlė priešprieša tarp poreikio universitetui pačiam apibrėžti vertybinius savo tikslus ir didėjančio spaudimo remtis tais pačiais efektyvumo, produktyvumo ir socialinės atsakomybės kriterijais, kokius taiko privačios įmonės.

Tarptautinės prekybos teorijos

Kokia yra palanki prekybos pusiausvyra pagal merkantilistinę sistemą esė detaliau analizavau, kaip šias krizes bando įveikti valstybiniai, ypač pagrindinių šalių, universitetai. Susidoroti su šiais iššūkiais toli gražu nesisekė, nes universitetai, stengdamiesi išvengti išorinės kontrolės, kokia yra palanki prekybos pusiausvyra pagal merkantilistinę sistemą ilga institucine savo patirtimi ir administracinio pobūdžio dviprasmybėmis.

Tokia laikysena buvo reaktyvi, nes priklausė nuo išorinio spaudimo, priklausoma, nes skatino daugiau ar mažiau nekritiškai paklusti socialinei ir institucinei logikai, diktuojamai iš išorės, ir vienadienė, nes neleido įžvelgti tolimesnės perspektyvos. Kas atsitiko per du pastaruosius dešimtmečius?

Universitetas XXI amžiuje

Kaip apibūdinti situaciją, kurioje esame atsidūrę dabar? Kokie galimi šiandieninių universiteto problemų sprendimai? Valstybinio universiteto merkantilėjimas Nors visos trys krizės yra glaudžiai susijusios tarpusavyje, todėl jas įveikti galima tik kartu, imantis reformų tiek universiteto viduje, tiek išorėje, bet jau tada pranašavau ir baiminausikad būtent institucinė krizė nustelbs reformų turinį ir pasiūlymus.

Taip ir atsitiko. Numačiau ir tai, kad susitelkimas spręsti išimtinai institucinę krizę lems klaidingus ir ydingus sprendimus kitų dviejų krizių atžvilgiu: dėl hegemonijos krizės universitetas praras savo specifiškumą, o teisėtumo krizė skatins tolesnį universitetinės sistemos skaidymąsi ir universiteto diplomų nuvertėjimą apskritai.

Tai irgi atsitiko. Susitelkimas spręsti vien institucinę krizę buvo lemtinga klaida, įvykusi dėl daugybės veiksnių, kai kurie iš jų darė poveikį jau ojo dešimtmečio pradžioje, o kiti įgavo milžinišką svorį jam įsibėgėjus.

Institucinė krizė buvo ir tebėra silpniausia grandis per du pastaruosius šimtmečius, nuo tada, kai mokslinė ir pedagoginė universiteto autonomija tapo priklausoma nuo valstybės. Kadangi universitetas ir jo teikiamos paslaugos neabejotinai yra viešasis gėris, kuriuo rūpintis dera valstybei, tokia priklausomybė nebuvo problemiška, lygiai taip pat kaip ji netrukdo, pavyzdžiui, juridinei sistemai, — teismų nepriklausomybės nesumažina tai, kad juos finansuoja valstybė. Tačiau, skirtingai nuo juridinės sistemos, valstybė ėmė ir nusprendė sumažinti savo politinius įsipareigojimus universitetams ir švietimui apskritai, paversdama lavinimą kolektyviniu gėriu, kuris, priešingai negu viešasis, vis dėlto nėra išimtinai remiamas valstybės, todėl automatiškai kilo kaip skaityti dvejetainių parinkčių grafikus valstybinių universitetų krizė.

Ji egzistavo ir anksčiau, bet dabar tapo gerokai gilesnė. Per pastaruosius trisdešimt metų daugelyje šalių institucinę universiteto krizę išprovokavo arba sukėlė tai, kad jis prarado prioritetą kaip viešojo gėrio kūrėjas, o tada prasidėjo valstybinių universitetų finansavimo ir jiems skiriamų investicijų atoslūgis.

Institucinės krizės ataka, prasidėjusi dėl finansinės krizės, kuri ypač išryškėjo per pastaruosius du dešimtmečius, yra struktūrinis reiškinys, nulemtas fakto, kad valstybinis universitetas prarado prioritetinę padėtį tarp kitų valstybės palaikomų viešojo gėrio sričių. Tai, kad finansinė krizė tiesiogiai paskatino institucinę krizę, anaiptol nereiškia, esą galima visą kaltę suversti vien lėšų stygiui.

Struktūrinių priežasčių analizė rodo, kad institucinė krizė yra kitų dviejų neišspręstų krizių — hegemonijos ir teisėtumo — sukeltas padarinys, per pastaruosius vienuolika metų įgavęs naujų bruožų. Valstybinis universitetas prioritetinę vietą valstybės viešojoje politikoje prarado pirmiausia dėl bendro socialinės politikos švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos nuosmukio, kurį lėmė ekonominės raidos modelis, žinomas kaip neoliberalioji globalizacija ir tarptautiniu mastu primestas 9-ojo dešimtmečio pradžioje.

Valstybiniam universitetui tai buvo smūgis. Nustačius institucines jo silpnybes, o jų esama daug, užuot pradėjus esminę politinę ir pedagoginę reformą, tiesiog pripažinta, kad jos yra neįveikiamos, ir tai panaudota kaip pasiteisinimas, kodėl universitetas, būdamas viešasis gėris, pasmerkiamas komerciniam išnaudojimui.

Nepaisant visiškai priešingų politinių pareiškimų ir kai kurių reformistinių gestų, ši pirmoji universiteto kaktomuša su neoliberalizmu yra grindžiama požiūriu, esą valstybinio universiteto neįmanoma reformuoti lygiai kaip ir valstybėstodėl tikroji alternatyva yra universitetų rinka.

Laukinis ir nevaldomas modelis, pagal kurį ši rinka atsirado ir yra plėtojama, rodo, kad tokį pasirinkimą lėmė vertelgiški interesai. Valstybinis universitetas patyrė du merkantilėjimo etapus. Pirmasis prasidėjo 9-ojo dešimtmečio pradžioje ir tęsėsi iki ojo dešimtmečio vidurio — tada plėtėsi ir konsolidavosi nacionalinė universiteto rinka.

Antrajame etape šalia nacionalinės rinkos iškilo transnacionalinė aukštojo ir universitetinio mokslo rinka, kuri buvo tokia gyvybinga, kad baigiantis ajam dešimtmečiui Pasaulio bankas ir Pasaulio prekybos organizacija pripažino ją esant globaliu švietimo problemų sprendimu. Kitaip tariant, prasidėjo neoliberalioji universiteto globalizacija. Tai naujas reiškinys, nepaisant to, kad transnacionaliniai universitetų mainai siekia viduramžių Europą jau nekalbant apie ankstyvuosius islamo universitetus Afrikojeo po Antrojo pasaulinio karo imta ypač sparčiai plėtoti partnerystę tarp universitetų — pagrindinėse šalyse buvo rengiami doktorantūros lygio studentai iš periferinių ir pusiau periferinių šalių.

Tačiau pastaraisiais metais transnacionaliniai santykiai įgavo visiškai kitokį pobūdį — naujoji transnacionalizacija yra kur kas platesnė už ankstesniąją, o jos logika, skirtingai nuo pirmtakių, išimtinai merkantiliška.

Du esminiai dešimtmečio procesai — valstybės investicijų į valstybinius universitetus mažėjimas ir merkantilistinė universiteto globalizacija — yra dvi tos pačios monetos pusės. Tai du stulpai didžiulio globalaus universitetinės politikos projekto, kuriam lemta iš esmės pakeisti universiteto kaip viešojo gėrio pamatus, paverčiant jį dideliu ir labai pelningu edukacinio kapitalizmo aikštynu.

dvejetainės parinktys macd

Šį projektą sudaro skirtingi universiteto merkantilizacijos lygmenys. Pirmasis lygmuo yra tada, kai universitetas, kad įveiktų finansinę krizę, verčiamas kurti savus resursus, t.

Šis lygmuo dar leidžia universitetui išsaugoti autonomiją ir institucinę specifiką, nes privatizuojama tik dalis jo teikiamų paslaugų. Antrasis lygmuo pasiekiamas, kai tendencingai panaikinamas skirtumas tarp valstybinių ir privačių universitetų, — tai reiškia, kad universitetas kaip visuma kokia yra palanki prekybos pusiausvyra pagal merkantilistinę sistemą į verslo įstaigą, kuri ne tik gamina rinkai, bet ir pati kuria universitetinių paslaugų rinką.

Tos paslaugos gana įvairios, pavyzdžiui, administravimas, mokymo programos ir medžiaga, laipsnių sertifikavimas, dėstytojų rengimas, dėstytojų ir studentų vertinimas. Ar vis dar prasminga kalbėti apie universitetą kaip apie viešąjį gėrį, kai pasiekiamas antrasis lygmuo, jau yra tik retorinis klausimas.

Nuo universitetinio iki pliuriversitetinio lavinimo Per pastaruosius du dešimtmečius universitetai, ypač valstybiniai, susidūrė su didžiuliais iššūkiais. Daugelyje periferinių šalių jie beveik sužlugo, o pusiau periferinėse jų situacija nepaprastai sudėtinga. Nors transnacionalizacijos plėtra ir universitetinių paslaugų rinka pastaraisiais metais reikšmingai prisidėjo prie to, kad susiklostytų tokia padėtis, vis dėlto tai nėra vienintelė nuosmukio priežastis.

Įvyko kai kas svarbesnio ir tai paaiškina, kodėl universitetas, nors tebėra laikomas mokslinės žinijos institucija par excellence, prarado turėtąją hegemoniją ir tapo lengvu socialinės kritikos taikiniu. Manau, pastaraisiais dešimtmečiais santykiai tarp išsilavinimo ir visuomenės ėmė esmingai keistis ir pokyčiai žada būti tokie gilūs, kad keisis požiūris į pačią visuomenę ir jos išsilavinimą.

Faktai apie Lietuva

Kaip jau sakiau, mokslinės žinijos virsmas preke yra labiausiai matoma šių pokyčių pusė. Tačiau, nepaisant globalaus masto, tai tik ledkalnio viršūnė, o dabar vykstanti kaita yra be galo prieštaringa, turi gausybę implikacijų, tarp jų ir epistemologinių.

Mokslinė žinija, kuriama universitetuose arba institucijose, kurios nuo jų atsiskyrė, bet vis tiek išlaikė etosą, būdingą universitetui, per visą XX a. Pagal šių procesų logiką tyrinėtojai yra tie, kurie apibrėžia, kokias mokslines problemas reikėtų spręsti, prekybos sistemos skalpavimas iš jų svarbiausias ir sukuria tyrimo metodologiją, nustato ritmą. Tai vienalytė hierarchiškai organizuota žinija tol, kol tie, kurie dalyvauja jos kūrime, siekia tų pačių tikslų, yra vienodai pasirengę, priklauso tai pačiai mokslo kultūrai ir viską daro pagal aiškiai apibrėžtą hierarchiją.

Tokia žinija yra pagrįsta skirtimi tarp mokslinio tyrimo ir technologinės raidos — tyrinėtojo autonomija gali reikšti tam tikrą socialinį neatsakingumą, kai kalbama apie tyrimo rezultatų taikymą. Be to, pagal šią universitetinę logiką skirtumas tarp mokslinės ir kitų rūšių žinijos yra besąlygiškas, toks pat santykis yra tarp mokslo ir visuomenės.

Universitetų kuriamą žiniją visuomenė pritaiko arba ne, bet, net būdama nepritaikoma, ji vis tiek yra socialiai reikšminga. Toks požiūris į žiniją sukūrė universiteto struktūrą ir jo etosą. Per pastaruosius du dešimtmečius įvyko pokyčių, ardančių šį žinijos modelį ir siūlančių visai kitokį. Šį perėjimą Gibbonsas ir kt. Skirtingai nuo universitetinės, pliuriversitetinė žinija yra kontekstualizuota tiek, kad organizuojančiu jos kūrimo principu tampa jos taikymas.

statistika bollinger juostos

Kadangi šis taikymas yra neakivaizdinis, ryžtas formuluoti problemas priklausys nuo pritaikomumo kriterijų, o tai yra bendradarbiavimo tarp tyrinėtojų ir vartotojų rezultatas. Transdisciplininė žinija, būdama smarkiai kontekstualizuota, reikalauja dialogo arba konfrontacijos su kitų rūšių žinija, ir tai daro ją vidujai heterogeniškesnę, jai kurti labiau tinka ne tokios amžinos, atviresnės sistemos, kurių struktūra ne tokia griežta ir mažiau hierarchiška.

Visus skirtumus, kuriais grindžiama universitetinė žinija, pliuriversitetas laiko abejotinais, tačiau iš esmės tai reiškia, kad keičiasi santykis tarp mokslo ir visuomenės.

Visuomenė nustoja buvusi mokslinio tyrinėjimo objektu ir pradžia darbas penne asamblėja 2021 tampa subjektu, tyrinėjančiu mokslą.

Įtampa tarp šių dviejų žinijos kūrimo modelių nušviečia dviejų idealių tipų kraštutinumus kontinuume tarp dviejų polių. Šis heterogeniškumas ne tik ardo dabartinio universiteto institucinę specifiką, bet ir kėsinasi į jo hegemoniją ir teisėtumą, kad priverstų iš naujo įvertinti patį save pagal prieštaringus kriterijus.

Mokėjimų balanso ir prekybos balanso skirtumas

Pliuriversitetinis mąstymas nuosekliausiai pasireiškia kaip merkantili universiteto ir industrijos partnerystė. Didėja pilietinės visuomenės sektorius, kuris plėtoja naujus intensyvesnius ryšius su mokslu ir technologijomis, todėl reikalauja daugiau galimybių dalyvauti jas kuriant ir vertinant jų poveikį. Daugiaetninėse ir daugianacionalinėse šalyse pliuriversitetinės nuotaikos pradeda reikštis ir paties universiteto viduje, kai atėję čia studijuoti etninių ir kitokių mažumų atstovai pamato, kad jų įtraukimas iš tikrųjų yra jų išstūmimo forma.

Jie laikomi tabula rasa, nes remiasi tik savo kultūra ir tradicine jų bendruomenės žinija. Visa tai verčia mokslinę žiniją stoti į akistatą su kitomis žinijos rūšimis ir reikalauja didesnės socialinės ją sukūrusių institucijų, vadinasi, ir universitetų, atsakomybės. Kadangi mokslas vis labiau įsitvirtina visuomenėje, pati visuomenė vis labiau tampa mokslo dalimi.

Universitetas buvo sukurtas pagal vienpusio santykio su visuomene modelį, kuris ir dabar yra institucinis jo pamatas.

Pliuriversitetas vietoj vienpusio santykio siūlo interaktyvumą ir tarpusavio priklausomybę, o visa tai įspūdingai pagyvina technologinė informacijos ir komunikacijos revoliucija.

Demokratiškos ir išlaisvinančios universiteto reformos link

Šių transformacijų kontekste galima daryti išvadą, kad universitetas nuolat susiduria su prieštaringais reikalavimais, kurių sankirta išmuša jį iš pusiausvyros.

Viena vertus, ultraprivatus spaudimas paversti žiniją preke atleidžia universitetą nuo socialinės atsakomybės ir ragina kurti tik tai, kas ekonomiškai naudinga ir komerciškai atsiperka. Antra vertus, ultraviešas socia-linis spaudimas ardo ribotą viešąją universiteto sferą ir reikalauja rimčiau suvokti socialinę atsakomybę. Šis kontrastas tarp ultraprivataus ir ultraviešo spaudimo ne tik išmušė iš vėžių universitetą kaip instituciją, bet ir lėmė gilų socialinio ir kultūrinio jo tapatumo lūžį, kuris paskatino griebtis klaidinančios gynybinės taktikos.

automatizuoti prekybos sistemos brokeriai

O akcijų opcionų forma 8938 — ištiko paralyžius, sukeltas aklos savigynos, kai įnirtingai priešinamasi pokyčiams, nes dėl jų esą nukentės universiteto autonomija ir akademinė laisvė. Priešingų jėgų spaudimas stumia į nestabilumo aklavietę, nes didesnių pokyčių reikalavimą lydi ne ką menkesnis pasipriešinimas kaitai.

Atsakas: antihegemoniška universiteto globalizacija Kalbėdamas apie kitas socialinio gyvenimo sritis Santos ; a; b; c; esu sakęs, kad, mano manymu, vienintelis efektyvus ir išlaisvinantis būdas atsispirti neoliberaliai globalizacijai yra sukurti jos alternatyvą.

Universiteto kaip viešojo gėrio antihegemoniška globalizacija reiškia, kad nacionalinė valstybinių universitetų reforma turi atspindėti politinius konkrečios šalies pasirinkimus, skatinančius įsitraukti į vis platėjančius transnacionalinius žinijos kūrimo ir sklaidos kontekstus. O jie kokia yra palanki prekybos pusiausvyra pagal merkantilistinę sistemą labiau poliarizuosis, veikiami dviejų priešingų globalizacijos darbuotojų akcijų pasirinkimo skaičiuoklė excel — neoliberalaus ir antihegemoniško.

Nacionalinis konkrečios šalies projektas turėtų būti pagrįstas plačiu politiniu ir socialiniu susitarimu, aprėpiančiu skirtingas sritis, tarp jų ir edukacinę, kai valstybinis universitetas suvokiamas kaip kolektyvinis gėris.

Support Eurozine

Reforma turėtų pozityviai atsiliepti į visuomenės norą radikaliai demokratizuoti universitetą, kad būtų užkirstas kelias socialinių grupių ir jų žinijos atskirčiai, dėl kurios universitetui irgi derėtų prisiimti kaltę, nes visa tai prasidėjo gerokai anksčiau negu dabartinis kapitalistinės globalizacijos tarpsnis. Nuo dabar nacionalinis ir transnacionalinis reformos lygmenys susipina tarpusavyje.

Nacionalinis sprendimas jau neįmanomas be globalios artikuliacijos. Universiteto kaip viešojo gėrio antihegemoniška globalizacija reikalauja patikimo politinio projekto, todėl būtina įveikti du priešingus, tačiau vienodai įsišaknijusius prietarus: pasak vieno iš jų, universitetą gali reformuoti tik akademinė bendruomenė, o pasak antro, universitetas niekada nesiims reformuoti savęs.

Tai labai galingi prietarai. Trumpai panagrinėkime, kokios socialinės jėgos potencialiai galėtų juos išsklaidyti. Pirmoji socialinė jėga būtų valstybinio universiteto bendruomenės dalis, suinteresuota alternatyvia universitetų globalizacija. Šiandien uk prekybos signalai universitetas yra itin susiskaldęs socialinis laukas, kuriame grumiasi prieštaringi sektoriai ir interesai.

Daugelyje šalių, ypač periferinėse ir pusiau periferinėse, tokia priešprieša tebėra latentinė. Vyrauja savigynos laikysena, stengiamasi išlaikyti status quo, o globalizacija, nesvarbu, ar ji būtų neoliberali, ar alternatyvi, atmetama.

Tai konservatyvus požiūris ne vien todėl, kad palaiko status quo, bet labiausiai dėl to, kad, netekęs rimtos alternatyvos, universitetas anksčiau ar vėliau vis tiek neišvengiamai pasiduos neoliberalios globalizacijos kėslams.

Ta universiteto personalo dalis, kuri smerkia konservatyvų požiūrį ir netiki, esą neoliberaliai globalizacijai neįmanoma pasipriešinti, yra mano siūlomos progresyvios reformos šalininkė.

Antroji socialinė jėga, palaikanti tokią reformą, yra pati valstybė, jei tik ji tinkamai skatinama imtis alternatyvios universiteto globalizacijos. To nedarydama nacionalinė valstybė noromis nenoromis turės daugiau ar mažiau besąlygiškai paklusti ar pasiduoti neoliberalios globalizacijos spaudimui ir bet kuriuo atveju taps valstybinio universiteto priešu, nors ir teigtų atvirkščiai. Turint omenyje, kad per visą XX a. Trečioji socialinė jėga, palaikanti reformas, yra piliečiai, susibūrę į grupes, profsąjungas, nevalstybines organizacijas, ir vietinė pažangi valdžia, suinteresuota, kad universitetas bendradarbiautų su tomis socialinėmis jėgomis, kurioms ji atstovauja.

Šią socialinę jėgą būtinai reikia palenkti savo pusėn, sprendžiant teisėtumo klausimą, t.

otc dvejetainiai variantai

To siekiant, reikia imantis iniciatyvų, kurios užtikrintų tokią pat socialinę universiteto atsakomybę, kokią prisiima pliuriversitetinis lavinimas. Be šių trijų socialinių jėgų pusiau periferinėse ir periferinėse šalyse yra dar vienas darinys, kurį aptakiai galima pavadinti nacionaliniu kapitalizmu.

viršutinės ribos ir prekybos sistemos pavyzdys

Žinoma, dinamiškiausi nacionalinio kapitalo sektoriai jau yra transnacionalizuoti, o neoliberalios globalizacijos šalininkai aršiai priešinasi išlaisvinančiai universiteto reformai. Tačiau transnacionalinę integraciją periferinėse ir pusiau periferinėse šalyse lydi daugybė įtampų. Susiklosčius tam tikroms sąlygoms, tos įtampos gali paskatinti nacionalinį kapitalą ginti universitetą kaip viešąjį gėrį, ypač tais atvejais, kai valstybinis universitetas neturi rimtų varžovų kurdamas technologinę žiniją, kuri būtina norintiems įsitraukti į globalią ekonomiką.

Lyginamojo pranašumo teorijos

Prarasto teisėtumo atgavimas Kai hegemonja negrįžtamai prarandama, atgauti teisėtumą darosi dar svarbiau, o kartu sudėtingiau. Tad į grumtynes dėl teisėtumo, kurios taps dar įnirtingesnės, ir turėtų būti nukreipta universiteto reforma. Galima išskirti penkias jos sritis — tai prieinamumas, plėtra, veiksmas-tyrimas, žinijos ekologija, universiteto ir valstybinės mokyklos bendradarbiavimas.

Pirmosios dvi yra įprastinės, tačiau teks iš esmės jas peržiūrėti; trečiąją praktikuoja kai kurios Lotynų Amerikos ir Afrikos šalys, kai siekia, kad universitetai prisiimtų didesnę socialinę atsakomybę; ketvirtąją sudaro ryžtinga inovacija pertvarkant postkolonijinį universitetą; penktoji sritis buvo ypač svarbi praeityje, tačiau dabar ją reikės iš naujo perkurti. Prieinamumas Prieinamumo srityje per pastaruosius du dešimtmečius didžiausią nusivylimą sukėlė tai, kad nepavyko pasiekti demokratijos tikslo.

Daugelyje šalių klasinė, rasinė, lytinė ar etninė diskriminacija pavertė prieinamumą nuopelnų ir privilegijų mišiniu. Elitiškiausi universitetai nesiėmė iniciatyvos, kad tai sustabdytų, nebent gynė savuosius prieinamumo kriterijus, dažnai ir ne be pagrindo tvirtindami, kad didžiausia diskriminacija vyksta pakeliui į universitetą — pradinio ir vidurinio lavinimo lygmenyje.

Galima numanyti, kad aukštojo mokslo paslaugų transnacionalizacija dar labiau paspartins skaidymąsi, jį transnacionalizuodama. Kai kurios užsienio institucijos tiesiai siūlo studijas geriausiems geriausių dažniausiai elitinių mokyklų auklėtiniams, prisivilioja geriausius nacionalinių universitetų absolventus. Transnacionalizuota sistema lems, kad geriausi periferinių ir pusiau periferinių šalių universitetai atsidurs ant žemiausio globalios hierarchijos kopėčių laiptelio.

Aptarsiu pagrindinius dalykus, kurie galėtų užtikrinti prieinamumą. Pirma, šalyse, kuriose universitetas darosi neprieinamas dėl priežasčių, glūdinčių pradinio ir vidurinio lavinimo lygmenyje, progresyvi universitetų reforma, priešingai, nei siūlo Pasaulio bankas, turėtų skatinti universitetus, kad šie aktyviau bendradarbiautų su valstybinėmis mokyklomis mokslo ir technologijų srityse.

Antra, valstybinis universitetas turėtų laisvai disponuoti stipendijomis, vietoj paskolų, kurios teikiamos prekybos sistemos laboratorinis įtrūkimas iš vargingų klasių. Jei tai nebus kontroliuojama, universiteto studentų įsiskolinimas taps uždelsto veikimo bomba — žmonės, slegiami primestos skolos, už kurią atsiskaityti galės tik po dvidešimties metų, bus metami į vis labiau nepatikimą darbo rinką.

Studentams turi būti skiriama stipendija kartu su galimybe dirbti studentiškus darbus universitete ir už jo ribų, o tai gana reta praktika periferinėse ir pusiau periferinėse šalyse. Pavyzdžiui, siekiantys bakalauro ar magistro laipsnio galėtų dirbti savanoriais auklėtojais valstybinėse mokyklose, talkindami mokiniams, o, reikalui esant, ir mokytojams.

Trečia, daugianacionalinės ir daugiakultūrinės visuomenės galėtų išvengti rasinės ir etninės diskriminacijos diegdamos įsitvirtinimo kokia yra palanki prekybos pusiausvyra pagal merkantilistinę sistemą, užtikrinančias prieinamumą ir globą, ypač pirmaisiais metais, kai iškrintančiųjų skaičius būna ypač didelis. Nereikia nė sakyti, kad rasinė ir etninė diskriminacija susijusi su klasine, tačiau daug kuo ir skiriasi, todėl jai įveikti turi būti taikomos specialios priemonės.

Indijoje įtvirtinamojo veiksmo objektas yra kastų diskriminacija, nepaisant to, kad ji vyksta kartu su klasine ir lytine diskriminacija.

Galbūt jus domina